Lauko konstrukcijos – tai įrenginiai ir konstrukcijos, pastatytos lauko erdvėse, siekiant patenkinti konkrečius funkcinius ar aplinkos poreikius. Palyginti su pilno masto pastatais, šios konstrukcijos paprastai yra mažesnio masto ir tarnauja tam tikriems tikslams,-pavyzdžiui, suteikia pavėsį ar prieglobstį nuo lietaus, siūlo vietas poilsiui ar perėjimui, palengvina apžiūrą ir nustato erdvines ribas. Įprasti pavyzdžiai yra paviljonai, pavėsinės, grotelės, apžvalgos platformos, sėdynės, turėklai ir įvairios kraštovaizdžio ypatybės. Nors ir nedidelio dydžio, šios patalpos siūlo praktinę vertę ir atlieka svarbų vaidmenį organizuojant erdvę viešosiose erdvėse ir kraštovaizdžio aplinkoje.
Kraštovaizdis yra sudėtinė erdvinė forma, suformuota natūralios ir{0}}sukurtos aplinkos sąveikos; ji apima natūralius elementus-tokius kaip topografija, vandens telkiniai ir augmenija-greta dirbtinių komponentų, pvz., kelių, pastatų, konstrukcijų ir kraštovaizdžio įrenginių. Kraštovaizdžio dizainas neapsiriboja vien tik svetainės gražinimu; tai apima racionalų erdvinių elementų organizavimą, siekiant pagerinti aplinkos kokybę ir pritaikyti žmogaus veiklą. Tokiose vietose kaip parkai, aikštės, kiemai ir krantinės, kraštovaizdžio dizainas turi suderinti ekologinius, funkcinius ir vizualinius aspektus, kad būtų skatinamas darnus žmonių ir natūralios aplinkos santykis.
Kalbant apie šių dviejų santykių ryšį, lauko konstrukcijos yra neatsiejama kraštovaizdžio sudedamoji dalis ir tarnauja kaip tiltas, jungiantis architektūrines erdves su natūralia aplinka. Dėl savo masto, formos, medžiagų ir išdėstymo šios struktūros padeda organizuoti kraštovaizdį, suteikdamos poilsio, socialinio bendravimo ir veiklos vietas, formuodami vizualinį erdvės charakterį. Todėl lauko konstrukcijų projektavimas reikalauja holistinio požiūrio, kuriame atsižvelgiama į vietos kontekstą, numatomą funkciją, konstrukcijų saugumą ir bendrą kraštovaizdžio poveikį, užtikrinant, kad konstrukcijos sklandžiai įsilietų į aplinką, o ne atrodytų atskirtos nuo kraštovaizdžio.